Mes negalime išplėšti puslapio iš savo gyvenimo, bet mes galime įmesti visą knygą į ugnį.

Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.

Žmogus dievu laiko vien tai, kas jam turi esminę vertę, kas jam atrodo tobula, nuostabu, kas suteikia jam tikrą pasitenkinimą. Jeigu tu suvoki jausmą kaip nuostabų dalyką, tai tuo jis ir yra tau dieviška savybė. Todėl jaučiantis, jausmingas žmogus tiki vien jaučiančiu, jausmingu dievu, t.y. jis tiki vien tik savosios būties ir esmės tikrumu, nes jis negali tikėti niekuo kitu, kaip vien tuo, kuo jis savo esme pats yra. [...] Dievas yra žmogui pakiliausių jausmų ir minčių metraštis, geneologinė knyga, į kurią jis įrašo vardus tik tų, kurie jam yra brangiausi ir švenčiausi.“