Albertas Kamiu (Albert Camus) prancūzas, kilęs ir
gimęs Prancūzijos kolonijoje Alžyre, vėliau emigravęs į Prancūziją filosofas ir rašytojas, Nobelio premijos lauretas. Vaikystė
buvo sunki, tėvas žuvo mūšyje netoli Marnos, o motina dalinai kurčia.,
Gabumai atsiskleidė komunalinėje mokykloje iš kurios
perėjo į licėjų. Dar besimyžamasis pasigavo tuberkuliozę, kuri kankino visą gyvenimą.
Vėliau mokslus tęsė Alžyro universitete.
1934 m. buvo įstojęs į komunistų partiją, tačiau po trijų metų išstojo dėl vidinių
intrigų.
1938 m. emigravo iš Alžyro ir persikėlė į
Prancūziją.
1957 m. gavo Nobelio premiją.
A.Kamiu
kūryboje pilna absurdo, tragiškų gyvenimų. Daug maišo, kuris sklinda ir absurdo.
Rašytojo kūriniai „Sizifo mitas“, „Maras“, „Laiminga
mirtis“, „Svetimas“, „Pirmasis žmogus“, „Kritimas“.
www.kabutes.lt
Citatos
Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.
Gyventi su savo aistromis reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir
atlyginimas. Kai žmogus išmoksta - ir ne popieriuje - likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja
"pasidalyti" su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.
Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai
individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas -
tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu.
