Alberas Kamiu

Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.

Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui.

Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir ką atmeni, neturint ko tikėtis.

Gyventi su savo aistromis reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta - ir ne popieriuje - likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja "pasidalyti" su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.

Jei esi visiškai tikras dėl savo nevilties, privalai elgtis taip, tarsi turėtum viltį, - arba nusižudyti. Kančia neduoda jokių teisių.

Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas - tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu.

Nesant meilės, galima pamėginti įgyti garbę. Liūdna garbė.

Dabarty nerimom, su praeitim pykomės, ateities neturėjom: visiškai kaip tie, kuriuos žmonių teisingumas ar neapykanta laiko už grotų.

Gabios moterys muzikantės ir kompozitorės retai gaudavo savo atlygį.

Padarykite tik vieną kartą, kokie kiti sako, kad jūs negalite padaryti, ir jūs niekada neatkreipsite dėmesio į jų apribojimą vėl.