Juozas Grušas lietuvių rašytojas, dramaturgas, prozininkas.

Gimė Žadžiūnų kaime, šiaulių rajone. Mokėsi Sutkūnų pradinėje mokykloje, o vėliau mokslus tęsė šiaulių gimnazijoje, kurią ir baigė. 1931 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos ir filosofijos fakulteto, filosofijos skyrių.

1931 m. kartu su Baliu Sruoga inicijavo Lietuvos rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. . 1928- 1939 m. tapo katalikų veikimo centro „Mūsų laikraštis“ redaktoriumi .

1940–1941 m. dirbo Valstybinėje leidykloje Grožinės literatūros skyriaus atsakinguoju redaktoriumi. 1941–1949 m. gyveno žmonos gimtinėje Joniškyje, mokytojavo, ūkininkavo.

Nuo 1948 m. LSSR rašytojų sąjungos narys.

J. Grušas buvo vienas žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos rašytojų ir kultūros veikėjų. Geriausi jo prozos ir dramaturgijos kūriniai - lietuviškos literatūros klasika, žadinanti tautinę savimonę, skatinanti atgimimą, skleidžianti atjautą ir toleranciją.

Prieš pat karą J. Grušas išgarsėjo realistinės prozos kūriniais. Atkakliai tylėjęs stalinizmo metais gresiant represijoms, „atlydžio“ laikotarpiu, iškilo kaip dramaturgas, sukūręs savo veikalais moralinio teismo teatrą. Tradicinės moralinės normos, pasak rašytojo, buvo išardytos XX a. karų ir socialinių lūžių, ir šiuolaikinio dramaturgo uždavinys yra išanalizuoti besiformuojančią naują situaciją be pagražinimų ir didaktikos.

Rašytojo kūriniai: „Dūmai“ („Smalkės“, 1956 m.) „Herkus Mantas“ (1957 m.), „švitrigaila“ (1975 m.), „Unija“ (1977 m.), „Gintarinė vila“ (1979 m.), „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.

www.kabutes.lt
lt.wikipedia.org
www.rasyk.lt