Prie mažosios formos šalininkų, pasisakančių prieš orientaciją į homerinį epą, skaičiaus priklausė ir žymiausias aleksanderinės krypties poetinis talentas Teokritas. Teokritas gimė 300 m. pr. Kr. Buvo kilęs iš Sirakūzų (Sicilija), tačiau jo veikla prabėgo įvairiuose helenistinio pasaulio kampuose. Tėvynėje jis bandė atkreipti į save dėmesį Sirakūzų valdovo Hierono, bet mes jį randame ir Aleksandrijoje, kur jis siekė Ptolemajaus Filadelfo malonių, ir Koso saloje aplink Filaretą besigrupuojančių poetų ratelyje. Visos tos naujovės, kurias atsinešė su savim helenistinė literatūra, - sentimentalus gamtos suvokimas, meilės ilgesio poezija, potraukis prie to, kas intymu, maža ir kasdieniška, domėjimasis buities detalėmis ir nežymiais žmonėmis, - visa tai Teokrito asmenyje gavo poetinį išreiškėją, mokantį suderinti vaizdavimo reljefingumą su muzikiniu lyrizmu. Tačiau, kaip yra tipinga aleksandrinei srovei, subjektyvių jausmų pasaulio atstovai yra idealizuoti; poetas savęs nesutapatina su jais ir, pabrėždamas savo figūrų paprastumą bei naivumą, nustato distanciją tarp jų ir savęs. Kaip ir kiti aleksandriečiai, Teokritas gerai pažįsta senovinę literatūrą, moka rašyti įvairiais literatūriniais dialektais – doriečių, joniečių, ajoliečių; tačiau jis nesistengia demonstruoti savo „mokytumą“, pagaliau jo „mokytumas“ ir nėra toks didelis, kaip poetų-filologų, Kalimacho arba Apolonijaus tipo.

www.kabutes.lt